Apšviestieji. Alpinistai, įkopę į kalno viršūnę susitikti su Dievu

Esu girdėjusi,jog Tibete yra mirusiųjų kalnas (paskutinei kelionei jį dažniausiai pasirenka jogai ir tie,kurie laiko  save pasiekus aukšnesnį lygmenį žemėje)  Drąsiausieji alpinistai, nepabūgę išbandyti šio kalno paslapčių pasakojo, jog jų kelionės metu sustodavę laikrodžiai ,o grįžus atgal, nei vienas  negalėdavo paaiškinti laiko transformacijos pokyčių įvykusių jo sąmonėje. Išbuvę kelias paras,visi tvirtino,kad matę tik vieną aušrą ir  vieną saulėlydį. Iki šiol mistikai ir mokslininkai negali paaiškinti šio fenomeno.Ir tokių vietų žemėje yra ne viena.

Praejo daug metų, nuo tos dienos,kai aš pravėriau brolių Mariaus ir Tomo Viluckų namų duris.Nežinau ,kaip susiklostė jų likimas šiandien (abu broliai turi fizinę negalę) ,bet jų išsakytos mintys mažame sodo namelyje, man liko kaip kalno viršūnė į kurią ne kiekvienam lemta įkopti.

Namų durys atviros visiems

Jaukus Viluckų namelis niekada nebūna tuščias. Anot brolių,pas juos atvažiuoja  žmonės iš visos Lietuvos miestų ir vietovių.Tad ir man norėjosi  brolių visų pirma paklausti, ko gi ieško atėjusieji jų namuose?Pasak Mariaus  ir Tomo Viluckų “tikėjimo neišmatuosi,ir jei tiki tau skirta misija,jei gali žmogui padėti žvelgti į gyvenimą – tu išreiški Dievo valią”,-mano tik Romos katalikų tikėjimą išpažįstantys,religines tiesas skelbiantys per katalikų bažnyčios teologiją broliai Viluckai. Kalbų mokėjimas (prancūzų,lotynų,anglų) knygos,mokėjimas dirbti su kopiuteriu,pasak jų,yra tik priemonės,padedančios gilintis į tuos dalykus. Tai daryti,niekas jų neįpareigoja.Už tai jie negauna pinigų, bet tai yra atgaiva jų sieloms.Pasak brolių,jei patikėtum tuo, ką darai,apsiribotum nedideliu draugų būriu,kitaip tariant,uždarytumei kitiems duris. Bendraujant su žmonėmis plečiasi pažinčių ratas:”Su vienais tampi draugais,su kitais,atėjusiais tik vedamais smalsumo,išsiskiri. Džiugu,kai žmogui gali suteikti žinių filosofiniais ir teologiniais klausimais, ar paprasčiausiai neskubėdamas gali pasikalbėti apie jį slegiančias problemas”.Buvo ir tokių atvejų,kai reikėjo su intelektualais” susiremti intelektualiniame lygmenyje,tačiau svarbiausia,mano broliai,jie visada jaučiasi esantys savo vietoje.Patys turėdami fizinę negalę,vaikystėje patyrę dėl jos nuoskaudas,šiandien mano,kad tai leido jiems dar tvirčiau ir giliau suvokti tikėjimo prasmę ir jo vietą žmogaus gyvenime.

“Sunkiausia nuodėmė- neviltis”

Anot Mariaus Vilucko, ne laikmetis kaltas,jog žmogus,nebeturėdamas paramos ir tikslo, sugniūžta.Toks žmogus,”nebeturi troškimų savo širdyje,gyvena kaip be galvos”.Praradus viltį, žmogų pradeda slėgti pati sunkiausia nuodėmė-neviltis,-įsitikinęs Tomas.Broliai paminėjo austrų psichologo Viktoro Franklio žodžius,kad šiuolaikiniams žmonėms,praradusiems religinę dimensiją,visiems atsiliepsią neurozėmis ir depresijomis.”Žinoma,galima gyventi patogiai dėl savo gyvenimo,neieškant jame prasmės.Tačiau neatsivėrus Dievui,tiesos paieškai,laimės ieškojimams,nebeturėdamas savyje svajonių ir troškimų,žmogaus vidus liks neužpildytas.Tokie žmonės suserga dvasios liga,ir niekas jiems negali padėti.Šiai ligai recepto nėra.Tai kiekvieno asmeninis dalykas.Reikia alsuoti abiem plaučiais,-primena Tomas.|”Blogiausia,-mano Marius,jog Dievą laikome svečiu.Nesuprantame,kad jis-tikrasis šeimininkas,kuris Jėzuje atėjo šaukti į atgailą paprastus žmones.Reikia labai gerai apmąstyti, ar netampame bepročiais dėl pinigų,karjeros,dažnai bijome pamesti galvą dėl tiesos” Žmogaus būtis pakimba neviltyje.Tad broliai visiems primena,jog priimdami Dievo meilę,kiekvienas turime atsakingai pažvelgti į savo gyvenimą,ir svarbiausia-kiekvienas turime savęs paklausti:ar aš esu atsisukęs į Auksčiausiąjį?.

Žmogus nori greitų receptų

Prakalbus apie Palangą ir palangiškius,broliai Viluckai mano,kad nežinojimas,kokia bus ateinanti vasara,žmones verčia jaustis nesaugiai.Vasaros sezonas trumpas,jauniems žmonėms šis miestas yra neperspektyvus.daugelis svajoja išvažiuoti į Vakarus ir užsidirbti pinigų.Toks žmonių noras,anot jų,yra sveikintinas,tačiau nereikia taip viską dramatizuoti.Ir čia,Palangoje,kaip ir bet kuriame kitame mieste,galima džiaugtis gamta,puikiai praleisti laiką su draugais.

Kai kas Palangai bando uždėti netikusios auros šešėlį,neva atvažiavusieji į kurortą palieka jame visas bėdas ir rūpesčius.”Žmonės,netikėkite auromis,horoskopais,ekstrasensais,nes tai kvepia pasyvumu,neužmųškite tiesos troškulio.Tokie postringavimai-avantiūrinis masalas,kuris atneša tik dvasios ligas.Žinoma,visada žmogus nori gauti greitą receptą vienokiais ar kitokias gyvenimo klauismais,bet negalima leisti,kad žmogui būtų tiesmukiškai tai brukama.”Anot savo misiją atliekančių brolių Viluckų,žmogus neturi likti vienas:jis turi šlietis prie žmogaus,gyventi sveikoje aplinkoje,augti kaip kūrybinga asmenybė,siekianti tiesos ir meilės.

Mano reportažas nebuvo ilgas .Brolių  laukė kitas pašnekovas.Ko jis atėjo,galėjau tik  spręsti iš jo susirūpinusio veido,lauke,už durų.Vienu metu man šmėkštelėjo mintis,kad kalbėjaus  su kunigais,kita-šiuolaikiškais jaunuoliais,kurie apie pasaulį mąsto pasitelkę žinias,filosofiją ir savo Tiesą,kuriai jie tarnauja.

Išėjusi sutikau jaunuolų mamą.Moteris  pasiguodė  nelengva dalia prižiūrėti  negalę turinčius sūnūs.Vėliau sutikau Viluckus,draugų apsuptyje,švytinčiais veidais,laimingus miesto gatvėje. Nepriėjau, man dar buvo toli iki Tikėjimo matuoklės paslapties.

Irena Česnavičienė-Valužė

2001-2013 m.